Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­ja (PSO) prog­no­zuo­ja, kad 2025 me­tais cu­kri­niu dia­be­tu ga­li sirg­ti net 330 mln. vi­sų pla­ne­tos gy­ven­to­jų. Nors dia­be­tą žmo­ni­ja pa­žįs­ta jau ke­lis tūks­tant­me­čius, moks­las iki šiol at­ran­da nau­jo­vių.

Da­lių Van­se­vi­čių dia­be­tas užk­lu­po ne­ti­kė­tai, bai­giant vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Troš­ku­lys, ku­rio nie­kaip ne­pa­vyk­da­vo nu­mal­šin­ti, su­kė­lė ne­ri­mą. "Diag­no­zę iš la­bo­ran­tės iš­gir­dau anks­čiau nei iš gy­dy­to­jo: krau­jy­je vis­ko bu­vo per­ne­lyg daug: gliu­ko­zės, ace­to­no. Li­ga pri­ver­tė rink­tis: ar pa­si­duo­ti liū­de­siui ir at­si­sa­ky­ti sva­jo­nių, ar gy­ven­ti to­liau ne­at­si­sa­kant pla­nų ir sva­jo­nių, taip, kaip bu­vo nu­spręs­ta. La­bai pa­dė­jo tė­vai ir vi­si ar­ti­mie­ji. Jie sa­kė, kad pri­va­lau ne­pa­si­duo­ti, gy­ven­ti kaip ir vi­si bend­raam­žiai, kaip ir ren­giau­si, stu­di­juo­ti far­ma­ci­ją. Be abe­jo, šios stu­di­jos ne­leng­vos, o dia­be­to kon­tro­lės prie­mo­nės tuo­met bu­vo ne­pa­ly­gin­ti pri­mi­ty­ves­nės nei da­bar. Ką reiš­kia vien tik švirkš­tai, ku­riuos rei­kė­jo ste­ri­li­zuo­ti vi­ri­nant... - pa­sa­ko­ja Da­lius. - Ta­čiau vi­sa tai užg­rū­di­no, iš­mo­kė dis­cip­li­nos ir iš­tver­mės. Esu la­bai dė­kin­gas ar­ti­mie­siems, vi­so­ke­rio­pai ma­ne pa­lai­kiu­siems."

Pa­žin­ti sa­ve, gy­ven­ti su liga

Per dau­giau kaip du de­šimt­me­čius Da­lius su­si­gy­ve­no su li­ga, pa­si­kei­tė ir dia­be­to kon­tro­lės bū­dai bei prie­mo­nės. Gliu­ko­zės kie­kio ma­ta­vi­mo juo­ste­lės, švirkš­tai ir ki­tos vien­kar­ti­nės prie­mo­nės la­bai pa­leng­vi­no vi­sų dia­be­ti­kų gy­ve­ni­mą. "No­rė­čiau ak­cen­tuo­ti, jog dia­be­tas - to­kia li­ga, ku­ri net trum­pam ne­lei­džia sa­vęs pa­mirš­ti. No­rint nor­ma­liai jaus­tis rei­kia ne tik tin­ka­mai mai­tin­tis, ak­ty­viai gy­ven­ti, ju­dė­ti, bet ir lai­ku pa­il­sė­ti. Gal ser­gan­tie­siems ki­to­mis lė­ti­nė­mis li­go­mis įpra­ti­mas pa­de­da daug ką da­ry­ti au­to­ma­tiš­kai ir bent ret­kar­čiais at­si­sa­ky­ti diag­nos­ti­kos prie­mo­nių, pa­si­ti­kė­ti po­jū­čiais, o dia­be­ti­kams rei­kia nuo­sek­lios kas­die­nės kon­tro­lės. Dar vie­nas da­ly­kas, kad bė­gant me­tams po­jū­čiai at­bun­ka, bū­se­na tam­pa tar­si na­tū­ra­li, to­dėl ne­sun­ku ap­si­rik­ti. Mo­der­nios dia­be­to kon­tro­lės prie­mo­nės la­bai rei­ka­lin­gos, kad bū­tų ga­li­ma grei­tai pa­si­ti­krin­ti ir ko­re­guo­ti si­tua­ci­ją, kad or­ga­niz­mas ne­pa­jus­tų ne­igia­mo po­vei­kio."

Da­lius ta­po vais­ti­nin­ku, bai­gęs stu­di­jas su­grį­žo į gim­tuo­sius Kė­dai­nius ir prieš 12 me­tų kar­tu su žmo­na įkū­rė "Kaš­to­nų" vais­ti­nę, be ki­tų dar­bų, nu­spren­dė pa­dė­ti žmo­nėms, ser­gan­tiems dia­be­tu. Ne­tru­kus bu­vo įsteig­ta "Dia­be­to mo­kyk­la". Ser­gan­čių dia­be­tu vai­kų ir jau­ni­mo klu­bas "Cu­kri­nu­kas" vie­ni­ja pa­na­šių prob­le­mų tu­rin­čius jau­nus žmo­nes. "Ne­svar­bu, ko­kio am­žiaus žmo­gus su­ser­ga šia li­ga, diag­no­zė vi­suo­met - di­de­lis stre­sas. Gy­dy­to­jų pa­ta­ri­mai ir pa­guo­da kar­tais ne iš kar­to pa­sie­kia pa­cien­to są­mo­nę, o ką jau kal­bė­ti apei tė­vus, ku­rie su­ži­no, kad ser­ga vai­kas, - aiš­ki­na Da­lius. - Pa­ste­bė­jau, kad pa­vyz­dys ir pa­ta­ri­mai žmo­gaus, jau dau­ge­lį me­tų gy­ve­nan­čio su ta li­ga, pa­de­da žmo­nėms nu­si­ra­min­ti ir net grei­čiau su­vok­ti pa­ta­ri­mus, kaip mai­tin­tis, kaip re­gu­liuo­ti gliu­ko­zės kie­kį krau­jy­je, kaip leng­viau pri­si­tai­ky­ti prie stai­ga pa­ki­tu­sių ap­lin­ky­bių."

Pra­džiu­gi­no ge­res­ni svei­ka­tos rodikliai

Vais­ti­nin­kas džiau­gia­si pa­sta­ruo­ju me­tu at­si­ra­du­siais nau­jais pro­duk­tais, pa­de­dan­čiais ma­žin­ti gliu­ko­zės kie­kį krau­jy­je. "Vie­nas to­kių - me­di­ci­ni­nės pa­skir­ties die­ti­nis mais­to pro­duk­tas COC­CI­NIA D, ku­rio su­dė­ty­je yra in­di­nių kok­ci­ni­jų eks­trak­to ir vi­ta­mi­no D. Var­to­ju šį pre­pa­ra­tą jau dau­giau kaip tris mė­ne­sius ir esu la­bai pa­ten­kin­tas, - sa­ko Da­lius. - Įsi­ti­ki­nau, jog veik­lio­sios pre­pa­ra­to me­džia­gos pa­de­da kon­tro­liuo­ti gliu­ko­zės kie­kio krau­jy­je svy­ra­vi­mus. Ži­no­da­mas, kad pra­stai re­gu­liuo­ja­mas gliu­ko­zės kie­kis krau­jy­je gre­sia įvai­rio­mis su­nkio­mis komp­li­ka­ci­jo­mis, re­ko­men­duo­ju šį pre­pa­ra­tą ir ki­tiems dia­be­tu ser­gan­tiems žmo­nėms. Tai la­bai svar­bu no­rint ati­to­lin­ti ir iš­veng­ti dia­be­to komp­li­ka­ci­jų bei blo­gos sa­vi­jau­tos. Ver­tin­ga tai, kad šis pre­pa­ra­tas yra au­ga­li­nės kil­mės, va­di­na­si, or­ga­niz­mas jį daug ge­riau įsi­sa­vi­na ir to­le­ruo­ja. Svar­bus jo su­dė­ty­je esan­tis ir vi­ta­mi­nas D, ku­ris tie­sio­giai vei­kia in­su­li­no se­kre­ci­ją ir taip pat pri­si­de­da prie nor­ma­laus gliu­ko­zės kie­kio krau­jy­je pa­lai­ky­mo." D.Van­se­vi­čius kas­dien tris kar­tus var­to­ja pre­pa­ra­tą COC­CI­NIA D, tai yra vi­du­ti­nę re­ko­men­duo­ja­mą do­zę. Jis įsi­ti­ki­nęs, kad trys mė­ne­siai - pa­kan­ka­mas lai­kas įsi­ti­kin­ti tei­gia­mu pre­pa­ra­to po­vei­kiu. "Kur kas ge­res­ni krau­jo ty­ri­mų re­zul­ta­tai: ypač į ge­rą­ją pu­sę pa­ki­to gli­kuo­to he­mog­lo­bi­no ir cho­les­te­ro­lio kie­kiai, - pa­sa­ko­ja Da­lius. - Ne­tei­giu, kad tai - vien šio pre­pa­ra­to nuo­pel­nas, bet jis ti­krai pui­kiai pa­pil­do komp­lek­są prie­mo­nių, skir­tų dia­be­tui gy­dy­ti. Pre­pa­ra­to var­to­ji­mas su­tei­kė džiaugs­mo dėl pa­ge­rė­ju­sių svei­ka­tos ro­dik­lių ne tik man, bet ir ke­le­tui pa­cien­tų, ku­rie pa­klau­sė pa­ta­ri­mo ir pra­dė­jo jį var­to­ti."

Pa­si­tar­ki­te su gy­dy­to­ju ar­ba vaistininku

Į vais­ti­nę dėl vais­tų ar­ba pa­ta­ri­mų krei­pia­si ne tik ser­gan­tie­ji I ar­ba II ti­po dia­be­tu, bet ir dėl sa­vo svei­ka­tos su­ne­ri­mę žmo­nės, tu­rin­tys ar­ti­mų­jų, ser­gan­čių dia­be­tu. Ži­no­da­mi, jog po­lin­kis sirg­ti dia­be­tu yra pa­vel­di­mas ir no­rė­da­mi už­kirs­ti ke­lią šiai li­gai, jie taip pat ga­li var­to­ti COC­CI­NIA D, nes au­ga­li­nės kil­mės pre­pa­ra­tas pa­de­da švel­niai re­gu­liuo­ti na­tū­ra­lius or­ga­niz­mo pro­ce­sus. D.Van­se­vi­čius įsi­ti­ki­nęs, jog kiek­vie­nas vais­ti­nin­kas tu­rė­tų bū­tent taip su­pras­ti ir vyk­dy­ti sa­vo par­ei­gą - ne tik par­da­vi­nė­ti vais­tus, bet ir kon­sul­tuo­ti pa­cien­tus, pa­tar­ti jiems, dirb­ti pro­fi­lak­ti­nį dar­bą. "Kaš­to­nų" vais­ti­nė­je nuo­lat dir­ba slau­gy­to­ja, ku­ri kon­sul­tuo­ja dia­be­ti­kus, ga­li­ma įsi­gy­ti gliu­ko­ma­čių ir pa­si­ti­krin­ti gliu­ko­zės kie­kį krau­jy­je. "Ne­re­tai pa­si­tai­ko, jog žmo­gus ne­ži­no, kas jam da­ro­si, ir tik at­si­tik­ti­nai iš­ty­rus pa­aiš­kė­ja, kad jis ser­ga dia­be­tu. I ti­po dia­be­tu ser­ga daž­niau­sia jau­ni žmo­nės. o II ti­po - vy­res­ni, dau­ge­lis ser­gan­čių žmo­nių to net ne­ži­no, tai iš­aiš­kė­ja tik tuo­met, kai jau iš­si­vys­to komp­li­ka­ci­jos, - tvir­ti­na D.Van­se­vi­čius. - Mi­nė­da­mi Dia­be­to die­ną kvie­čia­me vi­sus žmo­nes pa­si­ti­krin­ti ir ne­ma­žai jų nu­siun­čia­me pas šei­mos gy­dy­to­jus. Aną­kart užė­jo de­vy­nio­lik­me­tis jau­nuo­lis, įsi­ti­ki­nęs, jog troš­ki­na, kai ka­da jau­čia silp­nu­mą dėl to, kad pa­sta­ruo­ju lai­ku daug spor­tuo­ja. Krau­jo ana­li­zė ne­lei­do abe­jo­ti, kad to­kia sa­vi­jau­ta - ne dėl spor­to. Vai­ki­nas ser­ga cu­kri­niu dia­be­tu. Bū­na ir ki­to­kių, ma­lo­nes­nių at­ve­jų. At­ėjo nėš­čia mo­te­ris, la­bai su­si­rū­pi­nu­si dėl pa­di­dė­ju­sio gliu­ko­zės kie­kio krau­jo ty­ri­me. Pa­ta­rė­me iš­si­tir­ti krau­ją dar kar­tą, iš pat ry­to, nie­ko ne­val­gius ne tik pus­ry­čių, bet ir su­si­lai­kius nuo sal­du­my­nų per va­ka­rie­nę. Ki­to ty­ri­mo re­zul­ta­tai bu­vo ge­ri. Ga­lė­jo­me nu­ra­min­ti ir pra­džiu­gin­ti bū­si­mą­ją ma­my­tę."
 

Prof. V.Urbanavičius: "Diabetas - liga, su kuria tenka nugyventi visą gyvenimą. Tačiau bijoti jos nereikia. Reikia stengtis su diabetu sugyventi. Jį pažinus galima valdyti."
 

Pa­žin­ti li­gą ir sa­ve

Trys klau­si­mai Vil­niaus uni­ver­si­te­to li­go­ni­nės San­ta­riš­kių kli­ni­kų En­do­kri­no­lo­gi­jos cen­tro va­do­vui prof. Vai­do­tui Ur­ba­na­vi­čiui.

Kas tai yra dia­be­tas?

Dia­be­tas - li­ga, ku­rią žmo­ni­ja pa­žįs­ta jau ke­le­tą tūks­tant­me­čių, ta­čiau moks­las vis at­ran­da ką nors nau­jo. Nors ši li­ga lai­ko­ma glo­ba­lia, es­mi­nės jos prie­žas­tys dar ne vi­sos at­skleis­tos. PSO nuo­mo­ne, ar­ti­miau­siais de­šimt­me­čiais dia­be­tu ser­gan­čių žmo­nių dau­gės maž­daug 50 pro­cen­tų. Su­sir­gu­sia­jam su dia­be­tu ten­ka nu­gy­ven­ti vi­są gy­ve­ni­mą. Ta­čiau bi­jo­ti jo ne­rei­kia. Rei­kia steng­tis su­gy­ven­ti. Jį pa­ži­nus ga­li­ma val­dy­ti.

I ti­po dia­be­tą su­ke­lia im­uni­nės sis­te­mos su­tri­ki­mai, pa­vel­dė­tas po­lin­kis juo sirg­ti. Bet ar jis yra le­mia­mas? Kol kas ne­at­sa­ky­ta, nes ne­ma­žai žmo­nių dia­be­tu su­ser­ga pir­mie­ji iš sa­vo gi­mi­nės. Jei­gu pa­vel­dė­jęs po­lin­kį I ti­po dia­be­tu žmo­gus ne­su­ser­ga vai­kys­tė­je, tuo­met su am­žiu­mi ta ti­ki­my­bė ma­žė­ja. Pa­grin­di­nei ser­gan­čių­jų da­liai (90-95 proc.) yra diag­no­zuo­tas II ti­po dia­be­tas, ku­ris daž­niau­siai pa­si­reiš­kia jau bran­džia­me am­žiu­je, dau­giau nei 30-35 me­tų. Ta­čiau pa­sta­rai­siais me­tais II ti­po dia­be­tas vis daž­niau diag­no­zuo­ja­mas ir vai­kams.

Pa­pras­tai ta­riant, šia li­ga su­ser­ga­ma dėl gliu­ko­zės kie­kio krau­jy­je pa­di­dė­ji­mo. Ka­sa yra or­ga­nas, ku­ris ap­rū­pi­na or­ga­niz­mą la­bai svarbia

me­džia­ga in­su­li­nu, re­gu­liuo­jan­čiu ang­lia­van­de­nių apy­kai­tą. Kai gliu­ko­zės kon­cen­tra­ci­ja krau­jy­je pa­di­dė­ja, ka­sa ku­rį lai­ką tai kom­pen­suo­ja pa­di­din­da­ma in­su­li­no se­kre­ci­ją. Ta­čiau kai tos ga­li­my­bės iš­sen­ka, ka­sa pa­vargs­ta, at­si­ran­da ne tik san­ty­ki­nis, bet ir ab­so­liu­tus in­su­li­no trū­ku­mas. Or­ga­niz­mas gau­na ang­lia­van­de­nių, ta­čiau nė­ra kaip juos me­ta­bo­li­zuo­ti. Gliu­ko­zės kie­kis krau­jy­je ima kil­ti, dėl to žmo­gus jau­čia pa­di­dė­ju­sį troš­ku­lį, ku­rį net su­nku nu­mal­šin­ti, pa­daž­nė­ju­sį šla­pi­ni­mą­si, odos nie­žu­lį. Su­silp­nė­ja or­ga­niz­mo im­uni­te­tas, nes sal­di or­ga­niz­mo ter­pė pa­lan­ki mi­kroor­ga­niz­mams dau­gin­tis. Jei­gu ne­sii­ma­ma rei­ka­lin­gų prie­mo­nių, su­trin­ka me­džia­gų apy­kai­ta, pa­si­reiš­kia smul­kių­jų krau­ja­gys­lių pa­žei­di­mų, o pa­skui ir šir­dies bei krau­ja­gys­lių sis­te­mos su­tri­ki­mų bei ki­tų su­nkių komp­li­ka­ci­jų.

Ko­dėl taip svar­bu ži­no­ti ir re­gu­liuo­ti gliu­ko­zės kie­kį krau­jy­je? Dėl ko­kių prie­žas­čių gliu­ko­zės kie­kis krau­jy­je pa­di­dė­ja?

Dėl pa­vel­dė­tų ir iš­ori­nių ap­lin­kos fak­to­rių me­džia­gų apy­kai­ta tam­pa van­ges­nė, lė­čiau pa­si­sa­vi­na­mi ang­lia­van­de­niai ir ki­tos mais­to me­džia­gos, or­ga­niz­me at­si­ran­da gliu­ko­zės per­tek­lius. Šie pa­ki­ti­mai le­mia dia­be­to at­si­ra­di­mą, to­dėl bū­ti­na re­gu­lia­riai ti­krin­tis gliu­ko­zės kie­kį krau­jy­je žmo­nėms, ku­rių ar­ti­mi gi­mi­nės ser­ga ar sir­go II ti­po cu­kri­niu dia­be­tu, taip pat nu­tu­ku­siems, ser­gan­tiems ar­te­ri­ne hi­per­ten­zi­ja, hi­per­cho­les­te­ro­le­mi­ja, gy­ve­nan­tiems ne­jud­riai, ne­si­lai­kan­tiems svei­kos mi­ty­bos pri­nci­pų.

Prob­le­ma ta, jog II ti­po dia­be­to at­ve­ju pa­cien­tai il­gai ne­jau­čia jo­kių simp­to­mų, o kai pa­jau­čia, li­ga jau bū­na pa­žen­gu­si. Fak­tiš­kai sa­ko­ma, kad tiek, kiek tu­ri­me diag­no­zuo­tų pa­cien­tų, dar an­tra tiek yra ne­diag­no­zuo­tų. Tai rim­ta ne tik me­di­ci­nos, bet ir eko­no­mi­nė prob­le­ma, nes anks­čiau diag­no­za­vus li­gą ga­li­ma iš­veng­ti rim­tų pa­sek­mių. Juo la­biau kad šiuo me­tu yra la­bai daug mo­der­nių, pa­cien­tams pa­to­gių prie­mo­nių, lei­džian­čių sėk­min­gai pers­pė­ti ir kon­tro­liuo­ti li­gą.

Kuo iš­skir­ti­nis au­ga­li­nės kil­mės pre­pa­ra­tas COC­CI­NIA D ir jo po­vei­kis?

Šį pre­pa­ra­tą ga­li­ma re­ko­men­duo­ti ir kaip pro­fi­lak­ti­nę prie­mo­nę gliu­ko­zės kie­kiui re­gu­liuo­ti, ir kaip pa­gal­bi­nę prie­mo­nę dia­be­ti­kams, nes jis tei­gia­mai vei­kia gliu­ko­zės apy­kai­tą ir pa­de­da ge­riau kon­tro­liuo­ti dia­be­tą.

Autorius: Valentina JAKIMAVIČIENĖ
Šaltinis: lzinios.lt